BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ignas Kalpokas. Bendruomenė - kas tai?

Į diskusiją visų pirma tikriausiai reikėtų įnešti aiškumo ir pamėginti apibrėžti, kas gi tai yra bendruomenė. Pačia plačiausia prasme tai yra žmonių grupė, galinti būti susieta įvairiais saitais, institucionalizuotais ir ne, vienijama tikslų, tikėjimo, išteklių, pasirinkimų, poreikių, aplinkos ir kitų veiksnių, darančių įtaką žmonių tapatumui bei grupės susitelkimo laipsniui. Tačiau skirtingos perspektyvos leidžia pamatyti įvairius šio reiškinio aspektus.

Sociologinė perspektyva
Vokiečių sociologas Ferdinand Tönnies išskyrė du žmogiškosios bendrystės tipus: Gemeischaft (paprastai verčiama kaip bendruomenė) ir Gesellschaft (paprastai verčiama kaip visuomenė). Autorius teigia, jog Gemeinschaft yra suvokiama kaip artimesnė, labiau narius susiejanti socialinė struktūra dėl egzistuojančios valios vienovės. Tuo tarpu Gesellschaft yra grupė, kurioje dalyvauti žmones motyvuoja savanaudiški tikslai. F.Tönnies nuomone, nė viena grupė neatspindi grynojo tipo, tačiau yra abiejų minėtųjų mišinys.
Augdamas ir bręsdamas kiekvienas žmogus susiduria su begale individų ir patirčių. Vaikai pirmiausia bendrauja su šeima. Vėliau įsijungia bendruomenė, pasireiškianti iš pradžių kaip draugų ratas, tada kaip mokykla ir galiausiai kaip darbovietė. Taip, per visą gyvenimą trunkančias bendruomenines sąveikas jie susikuria individualų grupės identitetą. Šip prioceso metu žmonės mokosi suprasti socialines struktūras, kuriasi savo asmenines ir kultūrines vertybes, požiūrį į kitas bendruomenes bei pasaulį apskritai. Socialinės dinamikos suvokimas yra svarbi socializacijos dalis. Taip yra ugdomas gebėjimas palaikyti tarpasmeninius santykius, išmokastama rinktis, su kuriais asmenimis tikslinga bendrauti ir kokiomis aplinkybėmis. Be to, tai tampa žingsniu į sudėtingesnius bendruomeninio santykio aspektus, į komplikuotesnio - vadovo ar pavaldinio - identiteto pasirinkimą.
Jei egzistuoja bendruomenė, kartu egzistuoja laisvė ir saugumas. Susietumo jausmas ir socialinių tinklų formavimasis tampa tuo, kas žinoma „socialinio kapitalo” pavadinimu. Pirmą kartą šią sąvoką apibūdino Robert D.Putnam kaip kolektyvinę socialinių tinklų ir jų formuojamų polinkių dirbti vardan vienas kito vertę. Socialinis kapitalas gali būti matomas įvairaus formalumo grupėse, pradedant kaimynais, prižiūrinčiais vieni kitų namus kol juose nieko nėra. Šia prasme bendruomeniškumas Vakarų visuomenėje sparčiai nyksta menkstant autoritetui tokių institucijų kaip bažnyčios ar bendruomenių centrai. Netyla diskusijos, ar tai gali kompensuoti sparčiai populiarėjančios virtualios bendruomenės ir virtualūs socialiniai tinklai. Vis dėlto linkstama prie nuomonės, kad šie dariniai tėra viso labo beverčiai tikrosios bendruomenės surogatai.

Psichologinė perspektyva
Psicholoai išskiria keturis bendruomeniškumo jausmo elementus: narystę, įtaką, integraciją ir poreikių patenkinimą bei emocinį ryšį. McMillan ir Chavis pateikia tokį pavyzdį:
Kažkas bendrabutyje išplatina informaciją apie konkretaus bendrabučio krepšinio komandos kūrimą. Žmonės susirenka į pirmąjį susitikimą vedami individualių poreikių (integracija ir poreikių patenkinimas). Komanda yra susiejama konkrečios vietos (nustatomos narystės ribos) bei leidžia laiką kartu treniruodamasi (kontakto tikimybė). Jie žaidžia rungtynes ir laimi (bendra sėkmė). Žaisdami komandos nariai eikvoja energiją komandos vardan (asmeninis indėlis į grupę). Komandai toliau laimint ji tampa atpažįstama ir sveikinama (už narystę grupėje įgaunamas statusas ir pagarba). Kažkas pasiūlo, kad jie nusipirktų vienodus marškinėlius ir avalynę (bendri simboliai) ir jie taip pasielgia (įtaka).
Bendruomeniškumo jausmas yra socialinės psichologijos koncepcija, kuri didžiausią reikšmę teikia ne struktūrai, formavimuisi, aplinkai, o potyriui. Šis požiūris domisi individo suvokimu, supratimu, nuostatomis jausmais bendruoenės bei santykio su ja atžvilgiu. Sarason teigia, jog bendruomeniškumo jausmą nusako panašumo į kitus sovokimas, tarpusavio priklausomybės pripažinimas, noras išlaikyti šią tarpusavio priklausomybę darant tai, ko yra tikimasi ir jaučiantis didesnės patikimos ir stabilios bendruomenės dalimi. Gusfield išskyrė dvi bendruomenės dimensijas, teritorinę ir sąryšinę. Pastaroji gali netgi neturėti aiškiai apibrėžtų geografinių ribų, tarkime, mokslininkai, tyrinėjantys tam tikrą problemą, kurie palaiko kokį nors kontaktą ir tarpusavio ryšius, bet gali dirbti įvairiose vietose, galbūt net visame pasaulyje. Kitos bendruomenės gali būti visų pirma siejamos teritorijos, tarkime, kaimynų bendruomenės, tačiau šios grupės negali tapti bendruomenėmis tikraja to žodžio prasme, jei neturi psichologinio sąryšio, t.y. jei nėra bendruomeniškumo jausmo.

Bendruomenių kūrimas
Bendruomenių kūrimas paprastai didele dalimi priskiriamas nevyriausybinėms organizacijoms, universitetams, valdžios institucijoms, siekiančioms vietinės, regioninės, o kartais - ir nacionalinės gerovės. Dažnai tam reikia suteikti žmonėms žinių ir gebėjimų, reikalingų pokyčiams pasiekti. Paprastai bendruomenės formavimo(si) procesas pereina keturias stadijas:
1. Pseudobendruomenė, kurioje nariai yra malonūs vieni su kitais, elgiasi atsargiai ir stengiasi atskleisti tik tai, ką laiko patraukliausiomis savo asmenybės pusėmis.
2. Chaosas, kuomet žmonės peržengia pseudobendruomenėje vyraujantį neautentiškumą ir jaučiasi pakankamai saugūs, kad atskleistų tamsiąsias savo puses. Čia atsiranda lyderystės poreikis.
3. Tuštuma. Šioje stadijoje bandoma įvesti tvarką chaose, nariai tampa pajėgūs pripažinti savo trūkumus , būdingus visoms žmogiškoms būtybėms.
4. Tikroji bendruomenė, kuomet išsiugdoma pagarba kitiems nariams ir sugebėjimas pripažinti jų poreikius.
Modernios teorijos teigia, jog sukurti bendruomenę yra gana lengva, tačiau daug sunkiau ją išlaikyti. Čia galima išskirti keletą priežasčių, kurių pagrindinės - augantis individualizmas ir savo poreikių akcentavimas, bet kokios bendrijos kaip varžančios individo laisves suvokimas bei menkstantis žmonių bendravimas apskritai.

Išvados
Bendruomenė - svarbus ir sudėtingas žmonių gyvenimo elementas, kurio visų aspektų trumpame rašinyje atskleisti neįmanoma. Vis dėlto akivaizdu, jog bendruomenei, kaip ir daugeliui kitų tradicinių gyvenimo formų, yra iškilęs rimtas pavojus modernybės akivaizdoje. Kokią įtaką turės šie pokyčiai, dar sunku pasakyti. Tačiau neabejotina, kad jie neišvengiami. Tad užuot stengusis grąžinti negrįžtamai prarandamas formas, žmonėms reikėtų stengtis adaptuotis. O kada tai sunkus procesas, niekas neneigia.

Rodyk draugams